Lietuvos vaikų globos būrelis „Saulutė“

Lietuvos vaikų globos būrelis „Saulutė“

Pergyvenę audringus karo laikus, netektį ištremtų į Sibirą artimųjų, ir norėdami savo šeimas išgelbėti nuo raudonosios okupacijos siaubo, mūsų tėvai, iškentę čigonų gyvenimą ir bombardavimą Vokietijoje, atsirado svetimame, bet svetingame krašte, JAV. Ne savo profesijose dirbdami tėvai vis tikėjosi grįžti į laisvą Lietuvą, tuo laiku savo paskutiniu centu ir siuntiniais remdami Lietuvoje likusius gimines. Mes augome, žinodami, kad esame lietuviai, tvirtai skirdami gyvenvietės ir tėvynės sąvokas. Mūsų pareiga buvo aiški - skelbti pasauliui apie Tėvynei padarytą skriaudą, neteisėtą okupaciją, žiaurius įkalinimus bei trėmimus, žmonėse ugdomą baimę ir nepasitikėjimą vieni kitais. Buvome lyg apaštalai - puoselėjome išsilaisvinimo viltį, laisvame pasaulyje buvome balsas spygliuota viela surakintos Tėvynės, to krašto, kurio jau nebebuvo galima rasti žemėlapiuose, kurio vardas, net ir jo kaimyniniams kraštams, darėsi nebeatpažįstamas...

Nepaprastai džiaugėmės, kai Lietuvos ryžto ir „dainuojančios revoliucijos“ bei užsienio lietuvių neatlaidžiomis pastangomis Tarybų Sąjunga subyrėjo ir Lietuva vėl atkūrė nepriklausomybę. Tada pagal savo išgales ar sugebėjimus vieni nuoširdžiai stengėsi padėti Lietuvai suktis į Vakarus, o kiti ėmėsi teikti kitokią, ypač humanitarinę pagalbą.

PLB vicepirmininkui dr. Petrui Kisieliui patyrus, jog Lietuvoje labiausiai paramos reikia našlaičiams, seneliams, žmonėms su negalia bei grįžtantiems iš tremties, jo pastangomis 1993 metų pavasarį įsikūrė „Saulutė“, Lietuvos vaikų globos būrelis. Nors užsienyje jau veikė vaikų šalpos organizacijos ir pavieniai geradariai, besirūpinantys varganais Lietuvos vaikais, „Saulutės“ atsiradimas išryškino bedalių vaikų padėtį, reikalingumą ieškoti šalpos iš kitataučių ir stengtis šią šalpą suderinti, kad ji būtų dalinama kuo plačiau po visą Lietuvą.

„Saulutė“ turi sąrašus 100 įvairių vaikų globos namų, o „Saulutės“ pirmininkei savomis lėšomis iš karto aplankius 53 valdiškus ir parapijinius, vietinius globos namus ir nemažai našlaičius globojančių šeimų, išvystė veiklos planus. Paaiškėjo, kad iš 20,000 vadinamų našlaičių daugumas nėra tikri našlaičiai, o labiau beglobiai vaikai, t.y. vaikai, kurių tėvai jų atsisakė, arba tėvų teisės atimtos, arba grynai nerūpestingų tėvų apleisti vaikai. Matanti skaudžią tikrovę, sunkią bedalių vaikų padėtį, „Saulutė“ negalėjo pasitenkinti tik susirašinėjimu, sąrašų vedimu ar teoretiniais padėties vertinimais.

„Saulutė“ nutarė suaukotų daiktų siuntinais paremti vaikų globos namus, o pinigais paremti našlaičius globojančias šeimas, vaikus su negalia ir gausias šeimas. „Saulutė“ turi konkrečią vaikų rėmimo programą. Žinios apie vaikus, reikalingus pagalbos ir gyvenančius šeimose, gaunamos per Lietuvos vaikų fondą. Rėmėjas, paaukojantis 20 dol. per mėnesį, pasižada metams remti pasirinktąjį vaiką, įmokėdamas pinigus iš karto arba dalimis. Vaikas, t.y. jo šeima, gauna 19 dol. (litais) kas mėnesį, o Lietuvos vaikų fondas pasilieka 1 dol. savo išlaidoms. Rėmėjas gauna vaiko aprašymą, nuotrauką, adresą ir gali, bet nėra įpareigotas, su vaiku ar jo šeima asmeniškai bendrauti.

Kad „Saulutės“ spindulėliai kuo plačiau skleistųsi, užsakytos į Lietuvą 22 JAV leidžiamo vaikų žurnalo „Eglutė“ prenumeratos.

Daugelis siunčiamų daiktų suaukoti amerikiečių. Ypač uoliai dirba St. Patrick's parapija (St. Charles, Il- linois) per seselę Dot, kuri praveda rinkliavą kiekvieno mėnesio trečią sekmadienį. Atvažiuodami į Mišias, parapijiečiai atveža maišus gerų drabužių, avalynės, žaislų bei higienos reikmenų. Siunčiant per Lithuanian Mercy Lift, amerikiečių organizacijos sumoka už per siuntimą. Nors tie siuntiniai „Saulutei“ ne daug pinigų kainuoja, „Saulutės“ savanorėms „parūpina“ amžiną „juodą darbą“ - susivežti daiktus į Pasaulio lietuvių centrą (Lemont, Illinois), juos atrinkti, supakuoti, sukrauti į sunkvežimį išsiuntimui. Kartais papildomai nuperkama avalynės, vitaminų, geradariai paaukoja invalidams ramentų ir kėdžių ant ratelių, nors „wheelchairs“ "Saulutė" užsako ir per gamyklą Lietuvoje.

Ypač malonu, kad mūsų jaunieji per lituanistines mokyklas irgi jungiasi prie „Saulutės“. „Saulutė“ pastoviai susilaukia pagalbos iš „Maironio“ ir „Žiburėlio“ Montessori mokyklų PLC Lemonte ir Čikagos lituanistinės mokyklos Čikagos Jaunimo centre.

Surinkti pinigams „Saulutė“ ruošia įvairius parengimus - koncertus, paskaitas, žymių sportininkų autografų pasirašymų popietes, pvz., su Chicago Bulls krepšininku Will Perdue. „Saulutė“ yra suruošusi smuikininko R. Katiliaus ir pianisto L. Dorfmano koncertą, popietę su poetu Bernardu Brazdžioniu, puikiai pasisekusį Vilniaus styginio kvarteto koncertą. Viena Motinos diena buvo pažymėta dainininkės Nerijos Linkevičiūtės ir pianisto Roberto Mockaus koncertu. Vyko prieškalėdiniai labdaros koncertai su soliste Audrone Gaižiūniene, aktorėmis Audre Budryte ir Nijole Martinaityte, muziku Ričardu Soku, pianistu Alvydu Vasaičiu bei arfiste Jo Ann Glover ir pasisiūliusiais programą atlikti japonais bei kiniečiais. Vieną rudenį R. Simonaitis iš Lietuvos atvežė „Lietuvišką gegužinę“, tai dainininkų, muzikantų ir lininių suknelių parodomoji pynė.

Pateikta nemažai „Atviro žodžio“ forumo paskaitų (Vytautas Dudėnas, Vytautas Valatkaitis, Antanas Grina, Gediminas Vagnorius, dr. Tomas Remeikis, dr. Remigijus Gaška) susilaukė teigiamo visuomenės dėmesio. Taigi „Saulutė“ ne tik renka aukas, prašo išmaldos, bet savo veikla praturtina ir visuomenės kultūrinį gyvenimą.

Aukų gaunama ir iš amerikiečių organizacijų. Madison - Vilnius Sister Cities uoliai įsijungė „Saulutei“ į talką. Gaunama aukų iš įvairių bendrovių, pvz., Viskase, Hollister, Inc., Illinois Tool Foundation, Kim berley Clark, World Book Encyclopedia, Ameritech. Užmegzti ryšiai su Catholic Charities ir Maryville City of Youth (Des Plaines, IL).

Šį pavasarį po visą JAV ruošiama koncertų serija su Lietuvos vienuolikmete dainininke Neringa Nekrašiūte ir jos mokytoja, „O lia lia“ Marijampolės Vaikų choro vadove Laima Lapkauskaite.

„Saulutė“ turi patikimų bendradarbių tinklą visoje Lietuvoje. „Saulutė“ dirba kartu su Kauno ir Šilalės „Caritu“, parėmė kunigų Ramašausko, Ralio, Linkevičiaus, Aukštakalnio ir Budrio parapijinius globos namus, monsinjoro V. Kazlausko „Vaiko tėviškės namus“, E. Kubilienės „SOS Vaikai“, G. Landsbergienės remiamus vaikus, R. Švobienės „Kaimo vaikus“, invalidų „Vilties“ draugiją, gausių šeimų bendriją „Vilniaus šeimyną“, Lietuvos katalikių moterų „Laikinus vaikų globos namus“ Vilniuje, Utenos „Pieno lašą“, Kauno "Statybininkų rengimo centro" varganus studentus ir daugelį į bėdą patekusių privačių šeimų. Už paramą gaunamos ataskaitos.

Nuo „Saulutės“ įsikūrimo pirmininkė yra Indrė Tijūnėlienė. Iždininkės buvo Irena Draugelienė ir Jūra Gvidienė, o dabar yra Ramunė Račkauskienė. Sekretorės buvo Virginija Saulienė ir Vida Maleiškienė, o dabar yra Aušra Saulienė. Nuo1atiniu pakavimu rūpinasi Raminta Marchertienė, o Marytė Černiūtė palaikė ryšius su kitomis organizacijomis ir siuntinėjoprašymus įvairioms įmonėms bei fondams. Raminta Lapšienė į aplankus susega gautas padėkas. Nijolė Kašubienė siunčia aprašymus į laikraščius.

Birutė Kožicienė vadovauja Floridos Daytona Beach skyriui, kuris remia Kauno Hospice, Kauno „Kartų namus“, Alytaus apskrities pradžios mokyklą, septynias daugiavaikes šeimas ir Vytauto Didžiojo universiteto studentų valgyklą. Angelė Karnienė suorganizavo St. Petersburg, FL. „Saulutės“ padalinį,  kuriam vadovauja Asta Lukienė. Detroito skyriui vadovavo Eleonora Grigaitienė, o dabar Birutė Bublienė.

Kiekvienais metais „Saulutė“ išsiunčia į Lietuvą apie 1,000 siuntinių į globos namus ir apie 30,000 dol. išdalina varganiems vaikams. 1996 metais „Saulutė“ išsiuntė apie 43,000 dol. skurdžiai besiverčiantiems padėti, o 1997 m. iki kovo pabaigos jau buvo išsiųsta apie 20,000 dol. Apie l00 vaikų įtraukta į „Konkretaus vaiko“ (t.y. 240 dol. per metus) rėmimo programą.

Gal tai neįspūdingi skaičiai, bet „Saulutės“ savanorės augina savo šeimas, padeda pagyvenusiems tėvams, vargsta su savomis ligomis, eina pareigas darbovietėse bei kitose visuomeninėse organizacijose, todėl ir jų šiam darbui aukojamas laikas yra ribotas. Taip pat tą paramą po truputį išdalinus visoj Lietuvoj, nelieka stambaus apčiuopiamo remiamo objekto, kuris liudytų „Saulutės“ pastangas. Antra vertus, jei kur nors būtų pa daryta klaida, ji negalėtų būti labai didelė, nes niekas negauna „milžiniškų“ pinigų. „Saulutės“ parama, lyg smulkūs tviskantys gintarėliai, žybteli per visą Lietuvos žemelę.

„Saulutė“ stengiasi ieškoti lėšų iš kitataučių ir kviečia visus jungtis į bendrą veiklą, - ne tik piniginę, bet ir moralinę, kad mūsų Lietuvoje neliktų skriaudžiamų, alkanų, basų vaikų, gyvenančių apledėjusiuose kam bariuose, kenčiančių nuo alkoholikų ir narkomanų tėvų įtūžimo, kad išnyktų niekam nereikalingų vaikų grupė. „Saulutė“ neša šypsenėlę!

Indrė Tijūnėlienė